Asmeninė Visata, reklamos ir informacijos butikų era + AUDIO

Ar esat pasiruošę gyventi asmeninėje Visatoje?

Kartais savo skaityti nemokantiems vaikams Indrajai ir Radvilui meluoju jiems sakydama “Čia PARAŠYTA, kad…” Pirštu parodau į kokį nors random plakatą ant sienos ir šitaip drausminu mažylius, teigdama, kad reikia netriukšmauti/apsiauti/neužkandžiauti ar pan. Iš esmės tą “PARAŠYTA” pasitelkiu lyg kokią taisyklę iš šalies, už mane neva viršesnį autoritetą. Žinau, kad šis triukas ilgai netruks, nes Indraja jau dabar mokosi pažinti raideles. O man atrodo, kad ir platesniame kultūriniame kontekste spausdintas žodis jau nebeturi nė dalelės galios, kiek turėjo anksčiau. 

Beje, močiutė ant manęs irgi tebebando šį triuką, tik šiek tiek iš kitos pusės, kai su manimi nesutikdama pareiškia “… aš skaičiau, kad…” Pavyzdžiui, kai mano dùkros mažyliui broliui padažo lūpas ar apvelka sijoną, močiutę ištinka kone priešinfarktinė būsena - baisu, kad dėl tokių bajeriukų pro-anūkėlis gėjumi netaptų. Dar močiutę šiurpina mano ilgas vaikų žindymas ir vegetarizmas, su kuo ji bando diplomatiškai kovoti, asmeninę nuomonę pasilaikydama sau, o man teigdama tą anksčiau magiškai suveikdavusį “SKAIČIAU, KAD berniukams negalima dažyti lūpų/ nesveika ilgai žindyti…”  ir t.t. 

Bet tai nebeveikia.