(Bandymai) Išplaukti iš nerimo +AUDIO

Lietuvos ateitis, amerikiečių naivumas ir pokalbiai Havajuose

Aš dabar siūbuoju nuo “namie kepsiu duoną ir mylėsiu savo šeimą ir apsimesiu, kad nieko nevyksta” iki nerimo, kurio nenoriu čia įvardinti, kad nedidinčiau kitų nerimo, bangų. Ką čia bangų, kartais skęstu egzistencinio nerimo potvyniuose, kuriuos nulėmė JAV rinkimų rezultatai. Bet saulė Havajuose šviečia, šilta ir ryški, kaip ir bet kurią kitą dieną. Mano vyras sako, kad man paranoja. Sako, kad nieko nebus. Business as usual, relax. Pavyzdžiu amerikiečiams jų naivumo. Jų nepajudinamo tikėjimo ateitimi - kad ji bus, bus mums ir bus šviesi. Aš su kitokiom istorijom užaugau. Vien mano gyvenimo metu Lietuvoje patyriau penkias valiutas. Penkias! Todėl amerikiečiams pavydžiu ir to nepajudinamo tikėjimo doleriu. Kuris niekada nenuvertėja, kurį gali užkasti stiklainyje į žemę ir po dvidešimt metų išsikasęs už jį kažką nusipirkti. Gal ne tiek daug kaip anksčiau, bet bent kramtomos gumos tai tikrai.

Mano vaikystėje buvo rubliai ir kapeikos. Po to, atgavus nepriklausomybę, tikrai atsimenu, nors ir nelegaliai, kažkodėl rinkoje cirkuliavo ir doleriai. Tėvai juos pirko iš spekuoiantų (koks žodis!), keitė, kažką su jais darė. Ir talonai su gyvūnėliais. Tada - litai ir centai. Dabar - eurai. Atsimenu, kaip per naktį nuvertėjo mano turtingų giminių gyvenimo santaupos. Ką aš dabar galėčiau nusipirkti už babytės į slojniką susuktus rublius ar talonus? Užpakalį nusivalyti arba duoti vaikams žaisti ir karpyti senovinius pinigėlius. O vat už dolerius - galėčiau. Tad ko stebėtis tuo amerikiečių optimizmu?

Mano amerikietė giminaitė kartą sakė, kad jei JAV prasidėtų karas, svarbu su savimi turėti grynųjų. Ji net neįsivaizduoja realybės, kur pinigai būtų nebesvarbūs, kur už jokius grynuosius žydas negalėjo išsipirkti gyvybės, o valiuta tampa į duoną išmainomos šeimos brangenybės. Su skirtingomis istorijomis užaugome.

Po šių metų JAV rinkimų rezultatų jaučiuosi pasidavusi, praradusi viltį. Nusprendžiau nieko neburnoti prieš dabartinę valdžią. Visų pirma - iš baimės, kad paskiau jie DI pagalba nesurinktų visų tų, kurie ant savo feisbuko profilio nuotraukos užsidėję rėmelį su užrašu “Not My President!” ir nesušaudytų jų pakelėse. Mat aikščių JAV miesteliuose beveik nėra. Bijau, kad kitaip manančius diskriminuos, deportuos, kankins. Tau paranoja, sako mano vyras, toliau užsiimdamas business as usual.