Bonus tekstas: Atviras laiškas apie rašymą ČIA +AUDIO

Suskydau...

Per Kalėdas čia, substacke dalinausi nuoroda į savo prieš penkerius metus parašytą tekstą “Mano blogiausių Kalėdų top 10”. Kadaise jį parašiau norėdama paguosti tuos, kuriems Kalėdos šūdinos DABAR ir atrodo, kad geriau nebus. Niekam negaliu pažadėti, kad tikrai bus geriau, bet pažadu, kad gyvenime būna visaip.

Jau paskiau, visiems jums išsiuntusi el. laišką su nuoroda, pati tą tekstą atsidariau. Norėjau paskaityti, nes didelę dalį savo liūdnų Kalėdų esu primiršusi - matyt mūsų smegenys taip veikia, kad gyvenimas būtų pakenčiamas. Skaičiau ir… baisiai susigėdau. Kiek klaidų tekste! Kaip viskas paskubom parašyta. Žinot kodėl?

Tikrai ne todėl, kad prieš penkerius metus rašiau blogiau nei dabar. Aš iki šiol manau, kad, pavyzdžiui, “Viena Indijoje” yra geriausia mano knyga. Gerus tekstus rašiau nepriklausomai nuo savo amžiaus. Tai kodėl tas tekstas blog’e toks tep-lep? Nes jį rašiau nemokamai. Rašiau iš idėjos, bet tuo pačiu tarsi jausdama, kad kažkam darau paslaugą, nes jie tai gaus už dyka.

Matot, prie knygų aš sėdžiu ilgai. Dažniausiai prie vieno puslapio rymau visą dieną - skaitau, šlifuoju, skaitau darsyk balsu - žiūriu, kaip skamba, ar nesikartoja žodžiai, ar ne banalu. Ir taip po puslapį per dieną, gimsta knyga. Paskiau redaktorė ir korektorė sužiūri klaidas.

Kai rašau LRT irgi labai stengiuosi. Nes, bliamba, juk nacionalinis transliuotojas! Tai reikia rimtai, atsakingai. O klaideles ten, beje, irgi išrankioja redaktorės.

Tačiau galvoje visą gyvenimą knibžda istorijos, netinkamos nacionalinio transliuotojo skaitytojų akims. “Patylėkit, palaukit…” - sakydavau toms istorijoms. “Aš jus panaudosiu kurioje nors knygoje” - žadėdavau. Bet dauguma jų netiko ir knygoms. Tos istorijos - lyg mylimiausias, meniškas, priplaukęs mano vaikas, kuriam skyriau mažiausiai laiko, nes svarbiausia buvo į gyvenimą išleisti rimtesnius vaikus - knygas ir tekstus, kuriuos publikavo rimti leidiniai.

Gali būti, kad ir pati į save nežiūrėjau rimtai. Nes tie rašiniai tarsi nieko nereiškė (arba reiškė tik man). Iš marketingo pusės rašiniai bloge’e tebuvo tik priemonė srautui į tinklapį pritraukti. Iš literatūrinės pusės - neišbaigti, nes gailėdavau jiems laiko. Spausdavau “PUBLISH” trečiąsyk pati normaliai neperskaičiusi teksto.

O dabar…

Įsivaizduokite užgrojant Holivudinę laimingos pabaigos muziką.

Nors dar ne pabaiga.

Dabar aš turiu bosą, dėl kurio turiu stengtis - jus. Dabar aš gaunu atlyginimą už savo tekstus ir mane tai motyvuoja stengtis kaip niekad anksčiau.

Turbūt kelis kartus per savaitę grįžtu prie jau publikuotų tekstų substacke ir vis kažką juose pataisau, nors dauguma prenumeratorių ir būna juos perskaitę.

Savo užrašuose dėliojuosi būsimas temas. Rašau apie tai, kas man pačiai įdomu. Rašau pasileidusi plaukus (metaforiškai - nes iš tiesų jie trukdo), su lyriniais nukrypimais, keiksmais, ištiktukais, angliškais intarpais.

Beje, fun fact: rašydama kavinėse aš nusiimu visus papuošalus nuo rankų - žiedus ir apyrankes. Klausiau savęs, ar man jie fiziškai trukdo rašyti? Ne. Po kiek laiko paanalizavusi supratau, kad juos nusiimu, nes rašant man nereikia apsaugos. Rašydama apsinuoginu dvasiškai, o papuošalus ir makiažą nešioju lyg psichologinį skydą. Beje, aš papuošalus nusiimu ne tik rašydama, bet ir iškart grįžusi namo arba į viešbutį, po keleto dienų, kai viešbučio kambaryje imu jaustis saugi.

Ačiū jums už galimybę jums rašyti. Ačiū jums už tuos šešis ar septynis eurus kas mėnesį. Jums tai tik puodelis matchos ar latte kavinėje, o man tai - darbas, už kurį pagaliau gaunu atlygį.

Ačiū ačiū ačiū. Su Naujais. Likite kartu. Daug visko įdomaus jums šiemet ruošiu!

Ir drąsiai siūlykit man temas, idėjas apie ką norėtumėt skaityti mano tekstuose? Pageidavimų koncerto nebus, tačiau dažnai būtent iš skaitytojų pastabų ir minčių gaunu daug peno savo tekstams.

Beje, kalbant apie rašymą. Gal seniai svajojate ir pati/pats pradėti rašyti, bet nežinote nuo ko pradėti? Gal jumyse jau kurį laiką yra įkalinta knygos verta istorija? Mano manymu, kiekvienas gyvenimas YRA vertas knygos, kitaip nebūtų verta ir gyventi. O gal jau seniai pradėjote rašyti knygą, bet užstrigote ir nežinote kaip pabaigti? Tokiu atveju siūlau jungtis prie mano šešių savaičių video kurso “Kaip parašyti ir išleisti knygą”. Kursą sudaro vaizdo įrašai ir savarankiški namų darbai, tačiau ne ką mažesnę jo vertę turi ir gyvi zoom susitikimai su kitomis kurso dalyvėmis. Kas porą mėnesių pasijungiame į grupinius pokalbius, kuriuose uždarame rate rašytojai dalinasi savo idėjomis, sunkumais, progresu. Aš atsakau į visus klausimus, tačiau matau, kad daug palaikymo ateina ir iš rašytojų vienų kitoms. Jos net gyvai susitinka drauge rašyti! Žodžiu, junkitės, šaunūs dalykai ten vyksta, bet aš jau baigiu, kad nepagavotumėt, kad čia vien reklama.

Su meile,

Vaiva

P.S. Dėl klaidų tekstuose - jų vis tiek lieka ir čia. Nors turiu grammar check ir keletą sykių perskaitau kiekvieną tekstą, po kiek laiko vis tiek pastebiu kokią nors akies klaidą. Nežinau, kodėl taip nutinka. Turbūt todėl, kad rašau laaaabai greitai, mintys šuoliuoja, tad tos akies klaidos prasprūsta.

P.P.S. Nenoriu, kad pagalvotumėt, kad tekstai mano bloge yra neverti dėmesio. Ten taip pat yra amazing mano rašinių - apie valgymo sutrikimą, apie high functioning alkoholizmą, apie geriausias knygas mamoms, apie Havajus. Tie tekstai visada ten bus ir lauks jūsų akių glamonių.