5 priežastys, kodėl nusprendžiau rašyti Substacke + AUDIO
Discordas, LRT, šeimamaršistai ir kiti faktoriai
Kadaise rašydavau itin gražius el. laiškus draugams ir seneliams. Į juos įdėdavau daug širdies, pramankštindavau rašymo raumenį. Dauguma mano artimųjų tų laiškų laukdavo ir skaitydavo su malonumu. O dabar net į darbinius emeilus atsakau kartą per savaitę, o šiaip tiesiog laiškų niekam jau seniai nerašau, nes… mano svajonė išsipildė. Rašymas tapo darbu, o darbas - savotišku prakeiksmu. Mat dabar atrodo, negi aš čia už dyka kažką valandą laiko rašysiu? O gal tiesiog nebeliko to jaunatviško romantinio polėkio? Žinoma, mano trys vaikučiai taip pat užima DAUG laiko. Žodžiu, laiškų jau seniai nerašau. Arba bent ne taip, kaip tai darydavau anksčiau, kai pirmąkart viena iškeliavau į platų, margą, beprotišką man netikėtai atsivėrusį pasaulį ir norėjau apie jį pasakoti visiems, kas tik “klausėsi”, t.y. skaitė.
Rašiau emeilus iš Italijos, iš Londono ir skirtingų Angljos kaimų, į kuriuos mane nublokšdavo žmonių su negalia slauga. Rašiau iš Indijos. Tada pradėjau rašyti knygas…
Dabar laiškus rašau tik mintyse, atsigulusi į lovą. Dažniausiai juos adresuoju jums - savo abstrakčiam, nematomam skaitytojui. Šitaip man kažkodėl smagiausia, lyg pasakočiau gyvenimo istoriją traukinyje sutiktam nepažįstamam pakeleiviui. Anonimiškumas ar bent jau šioks toks psichologinis atstumas yra kone būtina kiekvienos išpažinties sąlyga. Priešingu atveju tai jau virsta santykių aiškinimusi, o ne išpažintimi.
Ką aš jums pasakoju tuose naktiniuose laiškuose? Daug ką, viską, beleką, giliai ir paviršutiniškai, priklausomai nuo galvoje plūduriuojančios temos. Kartais mąstau apie 90’s Kauno banditus ir kaip jų egzistavimas darė įtaką mano moteriškumo suvokimui. Kartais apie Kantą ir jo daiktą savaime, ir kodėl aš jo visiškai neįsikirtau studijų metais, o dabar tai atrodo gan paprasta? Apie realybės šou “Love Is Blind”. Apie savo tėtį. Apie Havajus ir motinystę. Apie knygą, kurią šiuo metu skaitau.
Naktimis tekstas eina lyg kokie subtitrai. Atrodo, tik atsikelt ir užrašyt belieka. Anksčiau taip ir darydavau, o dabar kurį laiką stabdžiau save, nes vis pagalvodavau: pataupysiu šitą rašinį… KAM?
Ilgai neturėjau atsakymo. Kai kuriuos tekstus ir istorijas taupau būsimoms knygoms. Tačiau dauguma jų yra per daug eklektiški, jų nesieja jokia bendra tema.
TAIGI, 5 PRIEŽASTYS, KODĖL NUSOPRENDŽIAU RAŠYTI SUBSTACK’E YRA:
CENZŪRA IR ĮPAREIGOJANTIS FORMATAS. Dėti visus tekstus į LRT “Nuomonės” skiltį? Ne visada galiu tai padaryti. Visų pirma - man didelė garbė jau ne vienerius metus rašyti Lietuvos nacionaliniam transliuotojui. Tačiau tai ir didžiulis įsipareigojimas, kuris tam tikra prasme įrėmina, apriboja mano kūrybą. Kartais į LRT tekstų negaliu dėti dėl tiesiog netinkamos temos, dažniau - dėl stiliaus, kuriuo noriu pasakoti istorijas: su angliškais žodžiais, su keiksmais, su iš močiučių išmoktu žargonu. Gyvai, necenzūruotai. Oh, yeah, baby.
MAN NE AŠTUONIOLIKA, KAD UŽ DYKĄ RAŠYČIAU IŠ IDĖJOS. Dėti tekstus į savo blog’ą? Jei atvirai, tai čia panašiai kaip su laiškų rašymu. Tiesiog nebeturiu motyvacijos tris valandas sėdėti prie rašinio vien iš idėjos, kad kiti gautų skaitymo malonumą. Aš irgi noriu kažką gauti už savo darbą. Būtent todėl ir nusprendžiau, kad SUBSTACK’as man, kaip vienuolikos knygų autorei, yra ideali vieta. Nes čia galiu kurti kokybiškus tekstus savęs necenzūruodama ir oriai - gaudama už tai atlygį. Ir taip, turiu senamadišką (?) įsitikinimą, kad pradedantis rašytojas turi rašyti daug kur ir nemokamai (arba, kaip mano mama sakytų, “daug žolės apšikti teks”), kol pradės už savo mintis gauti atlygį. Bet tai, tebūnie, vieno iš būsimų mano tekstų čia tema.
SAUGI ERDVĖ NEPROGRESYVIOMS MINTIMS. Klausydamasi vieno Sam Harris podcasto epizodo išgirdau patvirtinimą to, ką jau seniai nujaučiau tik neįžodinau: daugiausiai cenzūros ir minties laisvės apribojimų šiomis dienomis randasi iš LIBERALIOJO judėjimo. Ką mąstyti, kaip mąstyti - yra tarsi tik vienas teisingas būdas tai daryti, priešingu atveju gali būti cancelintas (Vakaruose) arba apšauktas šeimų maršo palaikytoju (Lietuvoje). Todėl imu jausti saugios, uždaresnės erdvės poreikį, kur galėčiau išsakyti savo ne visada “progresyvias” pasaulio tendencijas atitinkančias mintis.
DISKORDAS. Last but not the least yra heiterių filtras. Daug sykių sau ir pasauliui kartojau, kad man nerūpi kas ką apie mane kalba ir galvoja. Iš dalies tai yra tiesa - dėl DAUG KO tikrai nesuku galvos. Bet vis tik faktas, kad moterys susikūrusios apie mane grupę diskorde ir ten aptarinėja mano poustus ir nuotraukas, mane sukrėtė. Pirmiausiai dėl to, kad man jų nuoširdžiai pagailo. Net neįsivaizdavau tokios nykios būties, šitaip švaistyti savo laiką? Antra, man tai sukėlė norą gūžtis, gintis, skaudinti jas atgal už tai, kaip jos kalba apie mane ir mano šeimą. Atsisakiau skaityti jų tekstų screenshotus (buvo pasiūlymų iš gerųjų skundikių). Paleidau tą temą. Bet po kiek laiko supratau, kad imu vis labiau bijoti būti tikra ir atvira, nes paprasčiausiai pavargstu nuo tų heiterių. O tai - dar viena priežastis, kodėl savo atvirus, nuoširdžius rašinius noriu perkelti į substack’ą. Tam, kad heiterės nematytų, o jei jau vis tiek nori matyti ir aptarinėti - tegul susimoka.
PINIGAI MOTYVUOJA, ĮPAREIGOJA - SUKURIA KITOKĮ SANTYKĮ SU TEKSTU IR SU SKAITYTOJU. Nuo pat tos akimirkos kai sulaukiau pirmo mokėti sutinkančio prenumeratoriaus, pajutau visai kitokį santykį tiek su šita platforma, tiek su skaitytoju. Pinigai yra stipri energetinė išraiška, jie motyvuoja, jie įpareigoja, jie įkvepia. Noriu uždirbti, todėl noriu čia rašyti kiek įmanoma geriau ir įdomiau. Tuo pačiu jaučiu didžiulę atsakomybę deliverinti tiems, kas man už tai moka ir jau dabar į užrašų knygutę įtraukiau daugybę dalykų, kaip per artimiausius mėnesius pagerinsiu ir papildysiu savo SUBSTACK’Ą, kuo lepinsiu prenumeratorius. Dar nenoriu nieko žadėti, nes darbais, ne žodžiais mes tėvynę mylim. Nors aš juk dirbu žodžiais ekrane :)
Iki pasimatymo kituose mano rašiniuose. Ačiū, kad skaitot.
Su meile,
Vaiva
