Dukterų žemė. Knyga apie matriarchatinę visuomenę Kinijoje ir ką iš tiesų reiškia rinktis save? + AUDIO

Apie Moso etninę grupę, išėjimą iš motinos namų, santuokos reliatyvumą ir mano geros draugės skyrybas su vyru.

Ar žinojote, kad Kinijoje, Himalajų kalnuose sąlyginai netoli Mianmaro, tūkstančius metų gyvena motinų gentis? Dukterų Žemėje yra paskutinė Kinijos matriarchatinė socialinė struktūra, bendruomenė, kurioje neegzistuoja santuokos.

Pamenu dieną, kai palikau mamos namus. Ne per mūsų vestuves su Maiku, kai išvykimas iš mamos buto tebuvo sentimentalus teatrališkas aktas, kuomet mama su kitomis šeimos moterimis peržegnojo mane prieš išeinant į bažnyčią. Oi ne, gerokai anksčiau. Kokiais 2004-aisiais, vasarą, kai tėtis man užleido (o vėliau ir padovanojo) tetulės butą Savanorių prospekte. Aš su savo bernu krausčiausi į savo butą!!! Roviau daiktus iš vaikystės kambario stalčių, pasišokinėdama nešiau terbas į mašiną. Aš išsikraustau! Prasideda gyvenimas! Prasideda viskas, jaudinantys dalykai, laisvė, nepriklausomybė, net žodis “atsakomybė” tada manęs negąsdino. Džiugiai kažką čiauškėjau besikraudama mantą, kai pastebėjau mamos veidu slenkantį melancholijos šešėlį. Ji tarpduryje stebėjo mano jaunatvišką skubą gyventi.

- Mamyt, tu liūdna? - paklausiau nuoširdžiai nustebusi. Kaip mama galėtų už mane dabar nesidžiaugti?!

- Neliūdna, viskas gerai. Kraukis, važiuokit švęst!

Na, gerai, truputi meluoju. Nepamenu, ką tiksliai mama tada man atsakė. Bet žinau, kad kažką panašaus. Kad ji niekada neprojektavo savo liūdesio į mane. Apskritai mama nieko į mane neprojektavo.

Dabar, pati tapusi motina žinau, kad liūdesys mamos veide nebuvo pramanytas. Žinau, kad jai tuo metu skaudėjo, bet ji turėjo mane paleisti. Žinau, kad vieną dieną turėsiu paleisti ir savo dukras.

Į šią, kraustymosi iš motinos namų dieną mane sugrąžino knyga “Leaving The Mother Lake: A Girlhood at the Edge of The World”. Kaip visada, skaičiau iš anksto nežinodama ko tikėtis - knygas renkuosi iš viršelio ir iš intucijos. Ir kaip nustebau jos puslapiais patekusi Kinijon, į dukterų ir motinų žemę, kur motina yra namų ašis, o vyrai tik ateina ir išeina. Moteris namuose gyvena viena su savo vaikais, kurie padeda buityje. Vakai visą gyvenimą lieka gyventi su mama, tačiau jos ūkio valdymą paveldi tik dukros. Motinos dažnai susilaukia vaikų nuo skirtingų vyrų, kurie pas jas užeina į svečius. Kartais jie lieka kartu pagyventi, kartais - ne. Vyrai - meilužiai, broliai ir sūnūs padeda statybose ir buityje, bet iš esmės viską sprendžia motina.

Pagrindinės knygos herojės Namu motina kadaise paliko savo motinos, Namu močiutės namus (kas moterims toje kultūroje yra neįprasta) ir iškeliavo į gretimą kaimą, kur ėmėsi statyti savo namą ir gyvenimą. Šitaip prasideda Namu biografinis pasakojimas, šitaip ir baigiasi - galiausiai jai pačiai taip pat paliekant motinos namus ir iškeliaujant daug toliau, nei kas nors kada nors galėjo tikėtis iš mergaitės, užaugusios rankas besišildant jakų šlapime.

Visą knygą, turbūt, kaip ir savo gyvenimus, galime perskirti į dvi dalis: prieš ir po. Prieš išeinant iš motinos namų ir tai, kas nutinka iš jų išėjus.

Skaitydama “Leaving Mother lake” darsyk pasigailėjau, kodėl, bliamba, nestudijavau antropologijos. Vienas įdomiausių dalykų man yra kaip gyvena žmonės nuošaliuose kampeliuose. Kaip Namu lakstė basa kalnų keliukais, kaip motina bandė ją, neklusnią mažylę išmainyti į jos pusseseres, savo seserų dukras, bet šios vis grąžindavo nesukalbamą mergaitę atgal. Kaip Namu pamaitino elgetą, ką valgydavo, kaip dažna gėrė jako sviesto arbatą, kaip vyko kaimo šventės, kas pasikeitė (o kas - ne) į Dukterų žemę atėjus komunistams. Ir šiurpas ėjo suvokiant, kaip staigiai ir dramatiškai pasikeitė ne tik Namu, bet ir mūsų pasaulis. Beskaitant Namu biografiją pagalvotum, kad jos gyventa prieš kelis šimtus, o ne keliasdešimt metų. Bet viskas vyko XX a. viduryje - dar taip neseniai išėjome iš mitinio laiko, gyvenimo be interneto ir telefonų.

Būdama gal aštuonerių metų Namu paliko gimtą kaimelį ir keletui metų išėjo į kalnus ganyti jakų su dėde. Gyveno su juo jurtoje, miegojo apsikabinusi gyvulius, dienas leido darniame ryšyje su gamta. Sakosi, tuo metu buvo pati laimingiausia. Skaitydama apie Namu ir jos šeimos buitį, prisiminiau save, kadaise taksi-džipu Indijoje keliaujant iš Nasik miestelio į Bhandardarą (atsiverčiau savo seną Lonely Planet knygą, kad pasižiūrėčiau tikslius pavadinimus) kažkur dulkėtoje pakelėje mus sustabdė nežinia kokios genties moteris. Sakau, kad “iš genties” nes man ji atrodė lyg iš kito pasaulio. Dabar, po penkiolikos metų suvokių ją tiesiogine prasme ir buvus iš kito pasaulio - to, kuriame gyveno mano protėviai, bet man jau nebeteko jo pažinti. Senutė su tatuiruotėmis išmargintu veidu ir milžiniškais žiedais nosyje, į mane beveik nekreipė dėmesio, užtat aš negalėjau nuo jos atitraukti akių. Nors dabar kai pagalvoju, gali būti, kad ji buvo dar visai jauna, kokių keturiasdešimt penkerių metų moteris, kuri man, dvidešimtetei mergai, atrodė sena.

Kaimelis, kuriame apsistojau džipu pasiekusi kelionės tikslą

Nesvarbu kiek jai metų. Sėdėjimą džipe priešais tą moterį dažnai prisimenu kaip buvimą arčiausiai to, kas kadaise buvo visur - kitokio žmonijos laiko, kitokios santvarkos, kitokio laiko ir savęs pojūčio. Kai nebuvo atskirties tarp gamtos ir žmogaus, tarp ritualo ir imitacijos. Tame laike gyvena ir knygos herojė Namu. Gyvena tol, kol vieno likimo pokšto dėka palieka savo kaimą ir išvyksta į dainų konkursą. Tada prasideda kita knygos dalis, slenkstis, kurį dauguma mūsų peržengė ir gyvena anapus jo - gyvenimas, palikus mamos namus.

Namu istorija papasakota taip, kad rodosi, nesuprantu koks svarbus jos ryšys su mama, kokia tai esminė tema tol, kol tas ryšys nenutrūksta. Turiu mažai vilčių, kad kas nors iš jūsų imsis skaityti šią knygą, bet dėl visa ko nenoriu sugadinti papasakodama per daug.

Yung Erce Namu yra garsi ir prieštaringa dainininkė Kinijoje, daug metų gyvenusi JAV. Ji prastai kalba angliškai, todėl biografija buvo kurta ir užrašyta drauge su Christine Mathieu - antropologijos profesore, savo mokslų daktarės disertaciją rašiusią Moso (motinų genties) tema. Christine keletą metų gyveno tarp moso žmonių, išmoko jų kalbą, pažino kultūrą, tad, turbūt sunku būtų buvę surasti geresnę kandidatę Namu istorijai užrašyti. Tačiau tokia kandidatė vis tik buvo. Čia prasideda dar viena šios knygos dalis - jos rašymo užkulisiai.

Pabaigusi skaityti “Leaving Mother Lake: A Girlhood at the Edge of The World”, kaip visada ėmiau guglinti knygos autores, jų nuotraukas ir viską apie Moso gentį (išsisaugojau keleto dokumentinių filmų pavadinimus). Gerokai nustebau sužinojusi, kad prieš Namu susitinkant su Christine, Namu prieš tai pasirašė sutartį ir dirbo su kita rašytoja, Larry Engelman. Pastaroji apkaltino Christine ir Namu jos rankraščio vagyste. Dar labiau nustebau, kad L. Engelman bloge paviešintuose tekstuose Namu istorija skamba visiškai kitaip. Santykiai su mama ne tokie poetiški, viskas sudėtingiau, tikroviškiau. O Moso kultūroje, tiesa, pasirodo, yra labai slidi sąvoka. Žmonės dažnai iškraipo faktus savo nuožiūra ir nelaiko to nei problematišku, nei amoraliu dalyku.

Erce Namu asmeninio archyvo nuotrauka

Galiausiai nusprendžiau knygą priimti kaip meno kūrinį, o ne kaip tiesos liudijimą. Nors tiesos ten daug, ypač apie Moso gentį, kur meilužiai vakarais beldžiasi į moterų namų duris nakčiai, ir šios sprendžia - įsileis ar ne? Belaukdamos meilužių moterys languose uždega švieseles. Dar Moso genties moterys mokosi meilės dainų, kurias traukia tada, kai būna pasiruošusios prie savo durų sulakti pirmojo meilužio. Santuokos moso žmonėms nepatinka, nors kinų vyriausybė ir bandė moso žmones atvesti į “doros” kelią. Per prievartą sutuoktos ir drauge priverstos gyventi poros jautėsi netekusios laisvės ir, pirmai progai pasitaikius, grįžo prie įprasto gyvenimo būdo. Yra ir priešingų atvejų - kartais moso genties žmonės įsimyli ir nusprendžia gyventi monogamišką santuokinį gyvenimą, kas jų bendruomenėje yra traktuojama kaip skandalingas poelgis, kultūrinė ir paprotinė išdavystė, gėda šeimai.

Moso (arba Mosuo) tautybės moterys

Apie smegenis neuromokslininkai daugiausiai sužino tyrinėdami įvairius jų sutrikimus (šia proga rekomenduoju neįtikėtinai įdomias knygas “Kaip mes kuriame atsiminimus ir kaip atsiminimai kuria mus” ir “Why Life Speeds up as we Grow Older”). O apie žmoniją, apie save daug suprasti galime dairydamiesi būtent į visokias nuošalias gentis. Nes jei mums kažkas, kaip gyvūnų rūšiai, būtų universalu, tai atsikartotų visose kultūrose. Tačiau įvairūs pikantiški nedidelių genčių kultūriniai niuansai patvirtina tai, už ką moterys kadaise būdavo deginamos: biologiškai mes nesame nei vien monogamiški, nei vien heteroseksualūs, nei vien taikūs, nei vien karingi. Žmogus yra daug spalvingesnė būtybė nei kai kurie žmonės sugeba aprėpti.

Neseniai man paskambino Ann ir gan pakeltu balsu tarė:

- Kaip gyveni? Aš palikau Kalebą!

- Ką??

- Jo. Mes skiriamės! Aš mėnesiui vykstu į Veneciją, mokysiuosi tapyti freskas!

Ann yra ramiausia, patikimiausia, santūriausia, stabiliausia, elegantiškiausia iš visų mano draugių. Po keleto minučių pokalbio telefonu šiek tiek išsigandau:

- Ann, tu nepyk, bet aš turiu tavęs paklausti. Galbūt yra kažkokie vaistai, kuriuos tu vartojai ir staiga nutraukei jų vartojimą?

- Ne!!!

- Bet tu skambi taip… lyg nebūtum savimi…

- Oooooo! Aš pagaliau, pirmąkart gyvenime leidžiu sau būti savimi! Ir neketinu dėl to atsiprašinėti. Aš noriu kurti meną, eiti į protestus ir mylėtis su twenty something vaikinais. Man keturiasdešimt ketveri, nebeturiu daug laiko!

- O kaip Kalebas, kaip tavo dukra?

- Jiems viskas bus gerai. Išgyvens. Aš visą gyvenimą buvau gera dukra, mama ir žmona. Kada pagaliau galėsiu būti savimi?? Aš pasirinkau dabar. Pasirinkau save.

---

- Ann išprotėjo. Paliko Kalebą. - padėjusi ragelį pranešiau vyrui.

- Nestebina. Visada mačiau beprotybės krislą jos akyse. - skrolindamas telefoną atsakė Maikas.

- Dar Ann klausia ar galėtum gauti savo darbuotojo, to raumeningo vaikino su dreadlocks, koks jo vardas, telefono numerį…?

- Nu jau ne.

- Nu come on.

- Ji tikrai išprotėjo.

Mudu padėjome savo telefonus krautis ir išjungėmė šviesas meiliai pasakę vienas kitam labanakt. Bet aš dar ilgai negalėjau užmigti galvodama apie Dukterų Žemę Kinijoje, ir apie Ann Havajuose. Tas beprotybės krislas akyse, aš irgi jį turiu ir visaip bandau paslėpti. Tai - žinojimas, kad viskas galėtų būti kitaip. Gali, bet greičiausiai niekada neišdrįsiu.

Du savaime supratami, prasmingais laikomi dalykai: motinos namų palikimas ir santuoka. O, pasirodo, yra bendruomenė, kur nei viena nei kita neegzistuoja. Ir gyvenimas tęsiasi, gimsta vaikai, šeimos klesti. O pasirodo, yra moterų, kurios skiriasi ne bėgdamos nuo smurtaujančio blogo vyro. Jos paprasčiausiai jaučiasi išaugusios santuoką ir nori tapyti freskas Venecijoje.

Kaip jos drįsta?

(Apie Ann dar parašysiu daugiau, kitą kartą.)

Kaip tu drįsti? - klausiu pati savęs, kai užuot lanksčiusi skalbinius rašau tekstą. Kai užuot buvusi su vaikais būnu su savimi. Tik kažkodėl rinkdamasi save jaučiuosi kalta.

Pirmąkart iš motinos namų išeiname gimdami - iš jų įsčių verždamiesi į gyvenimo neišvengiamybę. Antrąkart - palikdami fizinius motinos/tėvų namus arba nepaklusdami gimdytojų lūkesčiams, planams. Stebėdama Ann imu nujausti, kad mums ir gimti galima bent du kartus: fiziškai - žmogumi, o paskiau, kažkuriuo metu kaip asmenybei, beatodairiškai pasirenkant save ir gyvenimą sau tokį, kokio iš tikrųjų norime, o ne tokį, koks, žmonės sako, jis turėtų būti. Nes kiek genčių - tiek moralės normų. Ir visada galima ieškoti savos genties, arba ją suburti.

Kai kurie žmonės taip ir gyvena niekad neleidę sau bent pabandyti iš tiesų gyventi.

Suprantat, ką turiu omeny?

Kada pastarąjį sykį rinkotės save?

Su meile,

Vaiva