Kas nutinka, kai moterims nepavyksta sureguliuoti vyrų jausmų? Dviejų serialų apžvalga

Sąmonės srauto tekstas apie bendrystę ir individualumą, apie vyrus ir moteris, grožį, marketingą ir Holivudą. Klampus rašinys su aiškiomis chat GPT pateiktomis išvadomis (creepy!)

Televizija suartindavo žmones. Skamba keistokai ir gal tai nėra absoliuti tiesa, nes žiūrėti vieni kitiems į akis visada yra intymiau nei drauge žiūrėti į tą patį ekraną. Ir vis dėlto. Televizija suartindavo žmones, nes buvo toks laikas, kai egzistavo tik keli TV kanalai ir šie atstodavo kaimelio teatrą. Nors žiūrėdavome lyg ir atskirai, visi savuose namuose, gal net atskiruose kambariuose, tačiau paskiau galėdavome matytus dalykus aptarti su kaimynais. Pirmuosius realybės šou žiūrėjo ir paaugliai ir jų seneliai, mat anuomet kiekvienas dar neturėjom nuosavo ekrano ir algoritmų tik mums, pagal asmeninius interesus parinkto turinio.

Dabar prekių ženklai net nenori patikti visiems, nes patikti visiems reikštų nebūti nišiniu, nebūti išskirtiniu, taigi, tam tikra prasme niekam iš tikrųjų nepatikti. Todėl užuot stengęsi, kad juos, kaip kokią Cocacolą, žinotų visi, sumanūs prekių ženklai bando užkariauti tik savo tikslinės auditorijos dėmesį ir emocijas. Na, bet čia jau nukrypau į marketingą, kuris, pasirodo, man yra beprotiškai įdomus. Gaila, kad prieš dvidešimt+ metų nežinojau ką šis žodis reiškia - gal būčiau rinkusis tai studijuoti? Užtat dabar susižavėjusi lėtai žiūriu “The Century of The Self” - 2002 m. dokumentiką (ačiū Neringai Rekašiūtei už rekomendaciją!). Galva sukasi - kokiam įdomiam pasaulyje gyvename! Kaip čia kam nors galėtų būti nuobodu?! Nuoširdžiai nesuprantu. Man rodos, ir devynių gyvenimų neužtektų viskam ką norėčiau perskaityti, pažiūrėti, parašyti ar išmedituoti.

Daug gyvenimo praleidžiu lovoje ir dėl to nesigėdiju - miegu, myluoju vaikus, myliuosi, rašau, skaitau, žiūriu filmus. What a life :D

Kažkaip mėto mane šiandien ant posūkių. Vis bandau sugrįžti prie esmės, bet nusuku į šoną. Ką iš tikrųjų čia kelos bandau pasakyti, kad pastaruoju metu dviejų serialų dėka pasijutau lyg vėl būtume sugrįžę į hygge atmosferą sukeliančius televizijos laikus. Staiga manęs nebeerzino, o ramino faktas, kad visi dabar šneka apie “Adolesence” ir “White Lotus”. Šneka taip, lyg daugiau nebūtų ką žiūrėti, lyg būtų savaime suprantama, kad visi, visi dabar žiūri šiuos serialus, todėl apie jų herojus galim kalbėtis lyg apie mūsų virtualaus draugų ratelio bendrus pažįstamus.

Paprastai bet koks visuotinis minios į kūrinius nukreiptas hype man keldavo atmetimo reakciją. Pavyzdžiui, iki šiol neskaičiau “Grybo sapno”, nes jį skaitė visi. Tačiau, galbūt dėl milžiniškos virš mūsų kybančios geopolitinės nežinomybės pajutau norą žiūrėti, ką ir visi, galvoti, kaip ir visi, rasti bent šiokią tokią bendrystę šiame individualybę šlovinančiame pasaulyje. Dabar papasakosiu jums savo įspūdžius apie tuos du serialus, bet prieš tai dar vienas, pažadu, paskutinis nukrypimas ne į temą. Apie individualizmą ir bendruomenę. Šie du dalykai man atrodo priešybės, kaip laisvė ir saugumas. Kadaise kuprinėdama Himalajuose supratau, kad negaliu turėti abiejų - reikia rinktis, laisvė ar saugumas. Dabar, po vienuolikos metų sėslaus gyvenimo Havajuose matau, kad tenka rinktis tarp individualizmo ir bendruomenės. Pastarosiomis savaitėmis kaip niekad anksčiau suvokiau, kad aš pagaliau turiu bendruomenę: draugus, kurie padeda ir kuriems padedu. Mano telefonas netyla, visada esu kažkam reikalinga. Dalyvauju rimtoje savanoriškoje veikloje. Bet… dėl to vis mažiau laiko lieka sau. Duodama bendruomenei jaučiuosi saugesnė, laiminga, reikalinga, svarbi. Tačiau jau dvi savaites nė neatsidariau savo rašomos knygos - tai atrodytų ekscentriška bendruomenės poreikių kontekste. Nes reikia paimti draugės vaiką ir nuvežti į būrelį - ji vieniša mama, kuri sunkiai dirba. Reikia nueiti į kito vaiko gimtadienį. Po šio kažkodėl grįžtu namo su penkiais vaikais ir šuniu (nuosavus vaikus turiu “tik” tris). Reikia skirti laiko pokalbiui telefonu su močiute, kuriai dabar labai sunku. Reikia aplankyti draugės nusipirktą ožiuką. Taip, ožiuką. Sudalyvauti kitos draugės meno projekte. Ir jaučiu, kad pamažu tampu gražiai išausto audinio siūliuku, kuris vis standžiau įtraukiamas į dailų raštą, tačiau pats vienas jau nebegali plaikstytis vėjyje. Išaustas audinys daug atsparesnis - jo taip lengvai nesuplėšysi, kaip pavienio siūlo. Bet, tas vėjas… ilgiuosi jo.

Taigi, šį tekstą rašau šeštadienio rytą. Neseniai prasidėjo mano dvyliktieji metai Havajų saloje. Šiandien turėjau važiuoti į mano draugės Melisos sūnaus gimtadienį, tada - pas kitą draugę pietų ir kalbėtis apie tą meno projektą. Ir dar vakare planavome surasti auklę ir važiuoti į mūsų bičiulės Lullie gimtadienį. Kadaise, tik atsikrausčiusi į salą, svajojau turėti čia tikrų draugų. Būti kažkam, kam nors (bet kam!) reikalinga ir įdomi. O dabar? Jaučiuosi kalta, kad šiandien pasirinkau save, tam tikra prasme pasirinkau ir Tave, mano nematomas skaitytojau. Neatidarau žinučių telefone, kad nebūtų jokio “seen”. Į klausimus “Ar atvažiuoji?” atsakysiu už poros valandų. Niekingai meluosiu, dar nežinau ką. Kažką nekalto ir kuo arčiau tiesos. Gal, kad “sorry, užgriuvo darbai?” Tačiau rašytojų ir freelancerių darbai niekada neužgriūva, jie tyliai laukia kompiuteryje ir įvairiuose namų kampuose, pamažu, bet nuosekliai didindami nerimo vandenyną pilve, kol galiausiai šis ima semti gerklę ir tada tenka arba skausmingai ryti, vis riaugėjant dumblu, arba nuskęsti, drauge paskandinant ir aplinkinius. Taigi, šiandien vietoje buvimo gera drauge pasirinkau nardymą savo tekstuose ir darbuose. Dar planuoju skalbti, tik prieš tai pagaliau pasikalbėkime apie tuos du labai skirtingus serialus.

Vieno veiksmas vyksta šiais laikais, D. Britanijoje, darbininkų klasės šeimoje. Kito veiksmas sukasi Tailande, tarp čia atostogaujančių milijonierių. Abiejų serialų herojai pasielgia siaubingai - nužudo žmogų. Įdomu tai, kad vieno pasakojimo žudymo motyvas yra nelaiminga, trauminė vaikystė. Kito, priešingai, atrodo, visko buvo, ir meilės, ir saugumo, o va, vis tiek, paėmė ir nužudė. Tad, jei bandyčiau pasidaryti kokias nors išvadas apie gyvenimą remdamasi šiais dviem serialiais, žinutė ne itin guodžianti: žudiku gali tapti bet kas.