Seksas ir Naujoji globalaus pasaulio tvarka +AUDIO

Tekstas, kuris iš labai asmeninio virsta labai politiniu, alegoriniu. Kita vertus, private is political, ane? Žmonių santykiai ir prigimtis, pasaulio žemėlapiai po II pasaulinio karo

Nuolat galvojau apie seksą, matyt toks metas ištiko hormonų dėka. Po devynerius metus trukusio mažylių žindymo mano kūne oksitociną pakeitė testosteronas. Jau vienu metu buvau sunerimusi, kad gal artėja menopauzė, ir tik, va žiūrėk, vėl galvoje suku erotines fantazijas lyg spuoguota paauglė. Meilė yra hormonai, libido yra hormonai, vaisingumas yra hormonai, baimė yra hormonai, senatvė yra hormonai, visi tauriausi ir tamsiausi jausmai yra mikroskopiniai fejerverkai neuronų jungtyse. Jei DI turėtų hormonus, ar jis būtų žmogus?

Kita vertus, kalbėdama apie hormonus jaučiuosi tarsi atsiribojanti nuo savojo aš. Nuo atsakomybės. Čia visai ne aš, o mano hormonai pakišo mintį, kad mūsų namų statybose plušantys prakaituoti darbininkai, tie vyrai, kurie mane taip užkniso, kurie keikėsi ir rūkė, kurių rankos visada dulkėtos arba dažuotos, kurie spjaudosi ir šnurkščioja nosimis, vaikšto pakumpę, susiraukę kol netikėtai aptaško sienas savo skardžiu juoku, tada vėl keikiasi, geria alų, kažką sunkiai keldami stena lyg žvėrys, sušvelnėja man atnešus šviežiai keptos duonos - tą akimirką jaučiuosi tikra tradicine moterimi, jaučiuosi kvaila ir bejėge jų akivaizdoje, nes nesuprantu, kam skirti tie varžtai ir iš kokio liejinio gaminamas dušo kabinos dugnas; vyrai, kurie pasaulį suvokia paprastai ir klauso Country muzikos, kuriems paklūsta elektriniai pjūklai ir kūjai, o jų batai dvokia kaip arklidės… Tai ne aš, tai mano hormonai besikalbant su drauge sakė, kad…

- …žinai, na jie tokie, truputį… sexy?

Ištarusi tuos žodžius nusukau akis į langą, vengiau draugės žvilgsnio.

- Absolutely! - klausiausi draugės balso žiūrėdama į pakelėse mirgančius wiliwili krūmus. Žmonės sako, kad jiems pražydus plaukikus dažniau puola rykliai. - Those men are wild! And wild is sexy! - antrina draugė. Ji vairuoja. Atsisuku į ją ir abi sukikenam.

- Bet tu juk žinai aš myliu savo vyrą, ir aš niekada…

- O taip, žinau. Žinau. Aš irgi. - sako.

Kreivai šypsomės žiūrėdamos į kelią tyloje, kurios patogumas yra mūsų draugystės klijai.

- O tu dažnai galvoji apie seksą? - klausiu.

- Nuolat.

Sustojame prie raudono šviesoforo signalo. Norėjome dar užsukti kur kavos, bet jau reikia skubėti iš visur susirinkti per mus abi net šešis vaikus, tada grįžti namo, pagaminti pietus, sušluoti pietų trupinius nuo grindų, apkabinti, migdyti, dirbti, rašyti, tvarkytis, siurbti, rašyti emeilus. Seksui nėra laiko. Bet niekas nedraudžia man apie tai galvoti. Lankstant skalbinius, valant virtuvės stalviršį, prausiantis duše, tepant kūną kremu, atsakant į dukters klasės grupines žinutes. Kas atsakingas už mano mintis? (Čia hormonai, čia ne aš).

Vakare mano vyro vis dar nėra namie. Pabeldžiu į darbininkų namelio duris. Semas pasitinka mane basas, su alaus skardine rankoje. Nekviečia užeiti vidun, stovi geltoname šviesos stačiakampyje.

- Ateikit valgyti sriubos. - kviečiu.

- Tu labai skaniai kvepi! - sako Semas, atrodo, nuoširdžiai, nė nemėgindamas su manimi flirtuoti.

- Aha, tikrai! Hmmm… Koks čia kvapas? - šnervėmis traukia orą Raymond.

Trypčioju kieme šiek tiek sutrikusi, kai suvokiu, kad šiandien jokiais kvepalais nesipurškiau, kad jie turbūt užuodžia feromonus, kad tai - moters, arba galbūt net visą dieną apie seksą galvojusios moters kvapas.

- Le Labo Santal 33, vyras padovanojo Kalėdoms… - pameluoju ir visi einame valgyti sriubos.

Bet viskas galėjo būti kitaip. Trys man menkai pažįstami vyrai galėjo pasiduoti instinktui ir mane čia pat išprievartauti, pasmaugti mano klykiančius vaikus ir tada ramiai suvalgyti mano virtą sriubą prieš padegdami namus ir tai daryti visiškai neskubėdami, nesibaimindami namo važiuojančio mano vyro. Nes jie trise, jis - vienas.

Priešingai nei kalbant apie seksą, vos pasidalinusi tokiomis mintimis, iš draugų sulaukiu komentarų, kad you have a very dark mind, kad mano protas tamsus ir prašau nepainioti to su tamsuoliškumu, mano protas savyje talpina tankius miškus ir liulančias pelkes, kuriose tūno tai, ką mes iš paskutiniųjų bandome apsimesti neegzistuojant.

- Mano prote nėra nieko, ko nebuvo žmonijos istorijoje. - atsakau.

Mes esame protingos plikos beždžionės, kurios susikūrė tiek įrankių kad net nuskrido iki mėnulio ir atgal. Protingos, bet vis dar beždžionės, valdomos instinktų, o tai, kad nepuolame jų tenkinti kada panorėję yra trapus susitarimas, kurį nulėmė apsisprendimas gyventi civilizacijose. Nes taip visiems geriau. Kuokomis nedaužome mus sunervinusio kaimyno galvos, bent jau oficialiai kaip rūšis stengiamės neprievartauti moterų ir nemušti vaikų ne tik todėl, kad esam šitaip susitarę. Dauguma mūsų įtikėję, kad toks susitarimas yra mūsų prigimtis. Tik kažkodėl mums reikia policijos, kalėjimų, mirties bausmių, žiniasklaidos ir kitų panašių priemonių, skirtų tai “prigimčiai” užtikrinti. Jei taika, pagarba ir santarvė būtų natūralus mūsų būvis, tada neegzistuotų jokia teisinė sistema, nes ji būtų perteklinė, nereikalinga.

Nežudome savo kaimynų ne tik dėl bausmės baimės. Ilgalaikėje perspektyvoje mums žymiai naudingiau gerai sutarti, nes gyventi nuolatinėje kovoje už būvį. Šitaip, vieni kitus medžiodami, iki šiol gyvena visi kiti gyvūnai Žemėje, išskyrus tuos, kuriuos prisijaukinome kompanijai palaikyti ar kepsniams kepti.

Tikras išbandymas žmonių bendruomenes ištinka sistemų griuvimo metu. Vėl sakysite, kad mano protas gąsdinančiai tamsus, jei pasakysiu, kad kiekviename miestelyje atsirastų vyrų, kurie ilgai netruktų kažką nudobti ar išprievartauti, jei tik žinotų liksią nenubausti. Jei tik per televiziją ir soc. tinkluose rastųsi daugiau šią stipriausio patino ideologiją palaikančių pranašų, tokių kaip Andrew Tate ir visi jį palaikantys niekšeliai. Tada miestelio žmonės savo ruožtu telktųsi į gynybinius būrius, budėtų naktimis, o pagavę prievartautoją jį nulinčiuotų, šitaip mėgindami įspėti kitus, kurie bent pamėgins. Tai nutiko daugybę kartų daugybėje baisių pasakų be pabaigos, tik jų dabar jau nesekame savo vaikams, vildamiesi, kad šitas tarpusavio taikos ir pagarbos susitarimas tapo prigimtimi.

Deja.

Naujoji pasaulio tvarka. Žmonės dažnai suklūsta išgirdę šitą žodžių junginį, mat jį itin pamėgo konspiracijos teorijų kūrėjai. New World Order žada mus ištikti kai pasaulį užvaldys mažumos elitas ir driežažmogiai. Aha. Prie to dar pasistengsiu sugrįžti, tačiau dabar kviečiu palikti visas konspiracijas jų kūrėjams ir įsiklausyti į šį žodžių junginį be išankstinio nusistatymo.

Nauja pasaulio tvarka nėra kažkas, kas bus ir bus tik vieną kartą. Žmonių pasaulis dėl įvairių istorinių įvykių periodiškai persitvarko nuolatos. Anksčiau tie persitvarkymai buvo lokalesni, lėtesni. Pasauliui globalėjant viskas vyksta greičiau ir apima daugiau valstybių. Dar visai neseniai įprastinė pasaulio tvarka buvo grįsta nebaudžiamais raumeningo kaimyno instinktais - stipresnės ir didesnės šalys nuolat puldinėjo mažesnes ir silpnesnes. Mažesnės ir silpnesnės šalys savo ruožtu vienijosi gynybiniais tikslais. Tai ypač akivaizdu žiūrint į praeitų amžių politinius žemėlapius, kur valstybių sienos tai plečiasi tai traukiasi, ir iš laiko perspektyvos labiau primena potvynių ir atoslūgių kalendorių, o ne tai, kaip valstybių sienas suvokiame dabar.

Siena - tai kažkas nepajudinamo, stabilaus. Sienos negali pastumti, tik sugriauti. Įdomu tai kad anglų kalba valstybių teritorijų žymuo įvardijamas kaip “border” - ši sąvoka labiau nei sieną reiškia “ribą”, o riba, turbūt su manimi sutiksite, yra daug lankstesnė sąvoka. Na, bet čia jau filosofinis nukrypimas.

Taigi, anksčiau pasaulio tvarka buvo tokia, kad bet kuriuo metu bet kurią šalį galėjo užpulti ir užimti kita šalis. Po antrojo pasaulinio karo įsigaliojo Naujoji pasaulio tvarka - susitarimas, kad valstybių sienos yra nuolatinės, nekvestionuojamos; kad net labai didelės ir galingos šalys nesiima užimti mažų šalių, nes ši tvarka ir jos kuriamas sąlyginis stabilumas iš esmės naudingas visiems.

XX a. politinis žemėlapis ir valstybių sienos keitėsi itin sparčiai, tačiau esminis skirtumas, kad šalys buvo ne užgrobiamos, o masiškai atgaudinėjo nepriklausomybę ir/arba kūrė naujas nacionalines tapatybes. 1945 m. Indonezija tapo nepriklausoma nuo Nyderlandų, 1947 m. Pakistanas ir Indija atsiskiria nuo JK, 1948 m. Izraelis paskelbia savo nepriklausomybę. Tiesa, yra ir šalių skilimų - Rytų ir Vakarų Vokietija, Pietų ir Šiaurės Korėja, galų gale ir ta pati Indija ir Pakistanas. Visas pasaulio žemėlapio pokyčių sąrašas čia. Ar pasaulyje tebevyko karai? Taip, nuolatos. Tačiau svarbu pastebėti, kad po II pasaulinio karo nė viena valstybė didžiūnė nebeužgrobė mažesnių (išskyrus Kinijos invaziją į Tibetą).

Iš pradžių turbūt trapi atrodžiusi Naujoji pasaulio tvarka po keliasdešimt metų imta suvokti kaip savaime suprantamas dalykas. Maždaug taip, kaip dabar net nekvestionuojame kodėl raumeningas kaimynas iš gretimo namo neateina išprievartauti vienišos dviejų vaikų mamos - toks susitarimas. Kol kažkas jo nesulaužo.

Raumeningas Kaimynas vis tik nesusitvardė, užpuolė tą pažeidžiamą, silpnesnę Vienišą Moterį. Visa kaimynystė stebi situaciją sulaikiusi kvapą. Kaimynas sakosi esąs nekaltas. Boba pati kalta! Nes silpnesnė ir su trumpu sijonu vaikščiojo. Ir šiaip kaimyną užpiso ramiai gyventi, norėjosi naują chatą prie savo namų prijungti, o dirbti tingi… Jei kaimynas būtų išteisintas dargi apkaltinus moterį, tai sukurtų precedentą visiems kitiems raumeningiems rajono diedams kada panorėjus pulti ir prievartauti vienišas moteris. Grįžtume į pirmykštę žmonijos būseną, kai užuot augę kaip asmenybės ir kūrę meną, užuot edukavęsi ir statę raketas, mes pirmiausiai turėtume rūpintis baziniu poreikiu - savo saugumu. Staiga nė viena moteris nesijaustų laisva ir saugi - jos turėtų vaikščioti būriais arba būtinai rasti kokį raumeningą vyrą, kuris ją gintų mainais už ką nors.

Tikiuosi, kad politinė alegorija akivaizdi?

2022 metais ruzzkijai užpuolus Ukrainą buvo sulaužyta nuo II Pasaulinio karo nusistovėjusi Naujoji pasaulio tvarka. Teroristinė valstybė nusprendė, kad kitų šalių suverenumas nėra svarbus. Šitaip prasidėjo dar vienas žmonijos istorijos tektoninis lūžis. Jis vyksta iki šiol, jau trejus metus, lėtai ir skausmingai, ir mes vis dar nežinome kaip viskas baigsis.

Driskiams užpluolus Ukrainą sukurtas geopolitinis precedentas. Tolesnę pasaulio tvarką nulems pasekmės arba jų nebuvimas šalies agresorės atžvilgiu. Staigios, kategoriškos ir ryžtingos ekonominės bei diplomatinės sankcijos ir vieningas Vakarų karinis atsakas ruzzkijai reikštų, kad pasaulis nusiteikęs išlaikyti sveiką protą ir nuo II pasauliio karo įsivyravusią pagarbą valstybių sienoms.

Ir priešingai. Ryžtingo atsako nebuvimas - tai tarsi patvirtinimas, kad Naujoji pasaulio tvarka nebegalioja ir dabar skelbiame kitą, Naujesnę tvarką, kur didesnės šalys gali puldinėti mažesnes ir joms greičiausiai nieko už tai nebus. Nes tos šalys pačios kaltos, kad yra tokios mažos.

Kaimynas jau išprievartavo moterį. Kitos vienišos moterys bandė paduoti jį į teismą. Policininkai nesiryžo jo suimti, sakydami, kad gal čia ne viskas taip blogai? Dokumentai rodo, kad kadaise Raumeningas kaimynas ir Vieniša Moteris buvo susituokę, tai gal ir nieko tokio savo ex prievartauti? Kitos Vienišos moterys atėjo paliūdyti, kad Raumeningas kaimynas santuokos metu mušė ir marino Vienišą Moterį badu. Policininkai tvirtino, kad nereikia po praeitį kapstytis, ir nereikia to Raumeningo Kaimyno žiauriai bausti. Gal kažkaip galim visi gražiuoju susitarti ir toliau ramiai gyventi? Raumeningas Kaimynas sutiko ramiai gražiai gyventi, jei tik galės likti Vienišos Moters bute ir kartais ją prievartauti. Vieniša Moteris nesutiko, ir policininkai ant jos supyko, nes aikštinga boba gadina jiems gyvenimą, juk iki tol viskas buvo taip ramu! Vienišos moters byloje atėjo liūdyti kitos vienišos moterys. Visos choru sakė tą patį:

- Raumeningas Kaimynas ir mus yra išprievartavęs, kadaise užėmęs ir nusiaubęs mūsų namus. Juo negalima pasitikėti, jis - apsigimęs smurtautojas!

Policininkai sukluso šiek tiek abejodami, nes tų įvykių metu patys dar buvo vaikai ir dabar nebežino kaip apie tai galvoti. Tėvai juos mokė su visais sutarti.

Tada atėjo šerifas ir pasakė:

- Aš pasikalbėjau su Raumeningu Kaimynu. Tai, žinokit, Vieniša Moteris pati kalta ir dabar ji turės man sumokėti už mano pastangas tai išsiaiškinti ir už mano sugaištą laiką.

Beveik visi rajono raumeningi kaimynai apsidžiaugė ir ėmė ieškoti vienišų moterų, kurias galėtų išprievartauti.

---

Tai šitaip man nutinka kai fantazuoju apie seksą, tad nuo šiol stengsiuosi apie tai negalvoti, nes esu moteris ir neturiu raumenų.

O jums vietoje erotinės fantazijos dovanojų šią pasaką, kurią kviečiu sekti visiems, klausiantiems:

- Bet tai kokio bybio man turėtų rūpėti ta Ukraina?

Nes ta Naujoji pasaulinė tvarka gal ir nebuvo tokia bloga. Nes būtų tragiška, jei visos supervalstybės gautų žalią šviesą okupuoti ir siaubti mažesnes. Ir dabar dar susizgribau, kad nepakalbėjau apie konspiracijos teorijų kūrėjų prognozuojamą kitą Naująją pasaulio tvarką, bet paliekam šitą temą kitam kartui, ok?

Kaip dažnai galvojate apie seksą?

Su meile,

Vaiva

Tekste naudojau Neringos Rekašiūtės Havajuose darytas nuotraukas.