Šeši seneliai

Apie pradžios ilgesį emigracijoje ir kaip pasikeitė mano požiūris į šeimą po vieno pokalbio apie Islandiją

Pažadino mergaičių pašnekesys. Netrukus išgirdau kaip jos nudunda laiptais, virtuvėje darinėja spinteles, matyt, ieškodamos kas kur padėta. Gamins pusryčius. Šiek tiek irzau, pabudinta per anksti, ir tuosyk džiaugiausi, kad jos dar mažos, bet jau pakankamai didelės pačios paruošti šeimai maistą. Apsistojome mano pažįstamos meno kuratorės bute Užupyje. Butas per du aukštus, baltai išdažytas, atrodo, tam, kad balta taptų kukliu fonu paveikslų įžūlumui. Ganau akis rašydama šį tekstą. “Noriu daugiau meno savo namuose” - pasižymiu mintyse. Mažiau šlamšto, jokio plastiko ir daugiau meno. Ir dar, kad kur nors netoliese girdėtųsi bažnyčių varpai, sakau vyrui telefonu. Pas jį vakaras, po darbo važiuoja į mūsų šlamšto pilnus namus Havajuose. Mus skiria du vandenynai ir trylikos valandų skirtumas. Ko vyrui šiandien nepasakiau, tai apie mane užliejusį liūdesį, besiklausant kaip dukros kepė kiaušinius meno kuratorės virtuvėje. Mat tuo metu iškart suvokiau du dalykus:

“Kaip nuostabu, koks smagus mano vaikų amžius, norėčiau, kad taip būtų visada”

ir

“Taip visada nebus. Jos užaugs ir viskas pasikeis”.

Dabar vis dažniau svarstau, o kaip gyventi žinant, kad mano vaikai užaugs ir iškeliaus nežinia kur? Pasaulis rodosi per didelis, per tolimas. Kaip gyventi žinant, kad mano seneliai jau gęsta: demencija, stoma, vėžys. Jų akys blykšta, klausa silpsta, o aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be jų buvimo Kaune. Ar jie įsivaizduoja pasaulį be savęs? Turėtų būti baisoka.

Coco Cafe Kaune, kur baigiau rašyti šį tekstą

Grįžus į Lietuvą kaskart patiriu suintensyvintas emocijas, viena stipriausiu jų - akistatos su savo pradžia jausmas.

Namai, kuriuose laukdavau Kalėdų senelio. Durys: iki jų rombo formos langelio stiebdavausi ant pirštų galų - dabar mano papai gali drąsiai žiūrėti pro tą langelį, o norėdama rombo formos kiemo vaizdą pamatyti akimis, turėčiau kaip reikiant pasilenkti. Laiptinė, kurioje rūkydavau ir bijojau dėl to, ką pasakys draugai, ką pasakys tėvai, ir šiaip kažko bijojau (pradžios dažnai būna baisios). Mano jaunos tetos, visos pavirtusiomis močiutėmis. Kaskart sugrįžusi į Lietuvą jaučiuosi lyg išaugtą drabužį besimatuojanti vaikystę: kaip viskas buvo tada ir dabar, kokia buvau aš ir kokia esu, ko tikėjausi ir kaip viskas gavosi.

Auč.

Liūdna dėl to, kad viskas keičiasi, seneliai ir tėvai sensta, draugai plinka ir tunka, o ir aš pati, kažin, ar dar šoksiu bare ant stalų.

Pavydžiu giminėms artumo - jie susitinka per šventes ir savaitgaliais, jie važiuoja ant kapų, švenčia Velykas ir Jonines taip, lyg čia no big deal. Tuo tarpu aš nuolat matuoju artumą su draugais užsienyje: ar galiu jiems skambinti paplepėti vairuodama? Ar būtų OK pasikviesti juos Kūčioms? Ar jie mane supranta, ar tik toleruoja dėl to, kad esu visai įdomus personažas (rašytoja iš Europos)?

Pavydžiu giminėms gyvenimo ten, kur jie prasidėjo. Gimtų miestų, namų, lovų, kiemų. Mano pusseserės užaugo name, kuriame gyveno ir mirė mūsų proproseneliai. Įsivaizduoji, kokia tąsa? sakau savo draugei Amerikietei. Kai ji manęs klausia, kuo skiriasi Amerika ir Lietuva, sakau, kad santykiu su vieta ir žmonėmis.

Mano vaikai tame magiškame meno kuratorės bute

“Amerikiečiai keičia namus, kartais kas keletą metų. Padaugėjus vaikų perka didesnį namą, vaikams išėjus į koledžą - mažesnį. Kraustosi iš vienos valstijos į kitą. Namas jiems nieko nereiškia. Amerikiečiai lengvai mezga, bet ir lengvai nutraukia santykius. Mes, lietuviai, prisirišame prie namų ir prie žmonių. Pirkti namą yra didelis įvykis, namas dažniausiai perkamas visam gyvenimui, dažnai su mintimi, kad jį paveldės vaikai ir anūkai. Man tėtis kalė į galvą nuo jaunų dienų: “Vienintelė priežastis, dėl ko galima parduoti nekilnojamą turtą yra jei perki didesnį nekilnojamą turtą”. Panašiai ir su santykiais. Susidraugaujame sunkiau, bet ilgam. Amerikiečiai gali mesti draugą dėl kokio nors “ick”, arba vien dėl to, kad “he became weird”. O mes su tuo dealinsime, nes draugai yra visam gyvenimui. Jei nėra rimtos išdavystės, draugystė dažniausiai tęsiasi toliau, priimant žmogų su jo pokyčiais ir keistenybėmis. Mes neparduodame namų ir nekeičiame draugų.”

Turbūt šiek tiek naiviai, romantizuotai, bet šitaip Heather pasakojau apie Lietuvą.

Aš pavydžiu amerikiečiams šaknų jausmo nebuvimo. Jie lyg tilandsijos - augalai, kurių šaknims nereikia dirvožemio, jos tiesiog kybo ore. Jie kilę iš visur, todėl iš niekur. Neprisiriša prie valstijos, namo, žmonių. Smalsu, koks tai jausmas? Neprisirišti. Ar jie irgi ilgisi savo pradžių? (Reikės paklausti Heather)

Kita vertus, guodžia suvokimas, kad visų pradžios baigiasi, visų vaikystės namai galiausiai prapuola, nesvarbu, emigravai tu, ar ne, esi lietuvis ar amerikietis. Galvoju, pavyzdžiui, apie savo tetą Kaune, į mūsų šeimą atėjusią iš keturių seserų rato. Jos seserys dabar gyvena užsieniuose, tėvai mirę, jų butas parduotas. Pradžios nelikę nė ženklo, nebent nuotraukos. Tai gal man todėl ir maudžia stipriau, nes kiekvienais metais peržengiu savo pradžios namų slenkstį?

Suvokti, kad viskas keičiasi yra nepatogu. Baisu.

Sėdėjome su vienuolikmete dukra Užupyje skverelyje, aš gėriau matchą ir poustinau instagrame, dukra kažką paišė savo užrašų knygelėje, kai staiga pravirko.

Kas? Kas nutiko? Klausiau sunerimusi (ir šiek tiek suirzusi, kad negalėjau pabaigti pousto). Dukra atsakė, kad ji nenori užaugti. Kad ji staiga visa esybe suprato gyvenimo baigtinumą.

Oi, mažute… Gyvenimas būtent dėl to ir gražus, nes žinome, kad jis pasibaigs.

Nemeluoju vaikams apie angelus ir rojų. Niekas nežino, ar kas nors esti anapus tamsos.

Nežinau ar tik man teko tokie egzistenciškai nusiteikę vaikai, bet kiekvienas iš mano trijulės maždaug ties ketvirtais metais ėmė apverkti savo mirtingumą ir tai periodiškai tęsiasi iki šiol.

Mano kūdikystės namų priemenė

O kur dar šeimos dramos! Apskritai, ar yra šeimų be dramų? Aš tokių beveik nepažinau. Tiesa,kadaise dragavau su vaikinu, kurio šeimoje viskas buvo gerai. Jis neturėjo jokių priekaištų tėvams, jo tėvai dėl nieko nesipyko, jis nejautė vaikystės nuoskaudų, buvo absoliučiai laimingas, mylintis, dėmesingas ir normalus. Dėl to jis man dargi atrodė baisiai įtartinas, o gal - nesuprantamas ir aš jį palikau. Užtat pas mano vyrą šeimoje panašiai kaip pas mane: kai kas dėl kažko nuolat įsižeidžia, kai kam dėl to pochuj, ir dramos traukinukas įsivažiuoja, čiuku čiuku tūtū!, tik spėk sekti veiksmą. Vis pasvarstau, ar ne dėl tų dramų mudu su vyru ir pabėgome į nuošaliausią pasaulio salyną, kur niekas nepisa proto jei neatvyksi sekmadieninių pietų (ironiška, kad būtent tokių pietų labiausiai ilgiuosi ir svajoju, kad jei gyvensiu Lietuvoje arba Oregone, juos organizuoti su religingu pasišventimu).

Kartais jaučiuosi, taip lyg būčiau išsiskyrusi, nes tėvų skyrybos reiškia, kad aš turiu dalinti vaikų globą tarp senelių, būtinai po lygiai ir dar su įvairiais emociniais atspalviais. Sustok, dramos traukiny, aš noriu išlipti, bet, pala pala, juk pati čia atskridau, pati šito norėjau: šeimos ir giminės artumo. Tada nutinka kai kas keistesnio - emigracinis atstumas suteikia naują žiūros kampą į šeimos dramas. Jaučiu dėkingumą galėdama jose dalyvauti. Gal todėl kad turiu užsakytą skrydį atgal į tolimą salą, kurioje vėl visų ilgėsiuosi?

Ir pati žinau, kad šiame teste per daug “gal” ir nežinau”. Užtat Islandijoje sužinojau keistą dalyką, kuris, jaučiu, pamažu keičia ir mano patirtį. Reikjavike gyvenanti moteris pasakojo, kodėl Islandijoje toks didelis gimstamumas:

“Šalis labai laisva. Čia visiškai nesvarbu su kuo, kada ir kokiomis aplinkybėmis susilauksi vaiko. Nėra ne tik spaudimo, bet ir teisimo. Daug vaikų turi po šešis senelius, nes seneliai būna išsiskyrę, sukūrę kitas šeimas. Į tai žiūrima ne kaip į stigmą, o kaip į dovaną.”

Wow.

Iki šiol apie savo išsisikyrusius tėvus, vyro išsiskyrusius tėvus, visus su tuo susijusius niuansus ir jausmus mąsčiau tai įvardydama kaip “broken home” - čia toks amerikietiškas terminas, reiškiantis sulaužytą šeimą, išardytus namus.

Bet užteko vieno tos moters Islandijoje sakinio, kad kažkas viduje sukrustų, pasislenkant pozityvo pusėn. O kas, jei tai - dovana? Juk viskas tik mūsų galvose.

Islandijoje vaikai laisvės ir tolerancijos mokomi darželiuose, kur visi gauna tokias knygutes

Banalu, bet kai negaliu pakeisti situacijos, galiu keisti požiūrį. Juk, kai pagalvoju, man pačiai palaiminimas gyvenime buvo visi tie bonus tėvai ir seneliai - ne krauju, o per tėvų santuokas pas mane atėję. Mano vaikai irgi turi šešis senelius. Dabar jau ėmė klausinėti, kas čia kaip, kas su kuo tuokėsi ir kas kieno vaikas. Viską paaiškinam ir gyvenam toliau.

Taigi. Mano vaikai turi šešis senelius, mes gyvename emigracijoje, jusdami fantominį nupjautų šaknų skausmą ir žinome, kad visi mirsime, tik nežinome kada.

Belieka džiaugtis tuo, kas yra.

O kaip pas jus? Ko ilgitės? Kas šeimoje nepatogu?

Ačiū, kad skaitote,

Su meile,

Vaiva

P.S. Dabar, kol esu Lietuvoje, neišvengiamai iš manęs teka emocingi, emigrantiški tekstai, dėl kurių jaučiuosi lyg turėčiau atsiprašyti. Nežinau. Gal.