Ačiū, labai reikalingi emigrantiški tekstai!!! Bent jau aš dar neradau kas taip puikiai sudėliotų jausmus, problemas, iššūkius kaip jūs šia tema. Jei rašysite dar apie emigraciją- kaip susitaikyti, kad vaikai užaugo be tėvų “pradžios”? Atrodo stengiausi, bet vis tiek neišėjo. Vienai to daryti tiesiog neįmanoma. Per didelė aplinkos įtaka. Nenorėjau šitaip, neįsivaizdavau kad taip bus.
Skaudu, kai seneliai ir giminės nemoka priimti “užsieniečių” vaikų. Jie to nemato - nei giminės nei vaikai. O man skauda. Resultatas - ryšio nėra. Tik mandagumas. Jaučiu kaltę, kad kažkada pasirinkau užsidirbti užsienyje. Tie jausmai kyla tik Lietuvoje.
Labai patiko mintis, kad viskas musu galvose. Kad visada gali pakeisti poziuri. Giminei turiu dramu tiek daug, atrodo tos dramos kaip paveldimas turtas vos ne karta is kartos persileidzia. Kazkada saviem vaikam gimus prisimenu nusprendziau, kad seima pirmiausia yra ta kuria sukuriau, nuo visu kitu dramu, net labai artimu zmoniu, galiu psichologiskai atsiribot. Tada tas santykis gal siektiek maziau intensyvus, bet kitus zmones lengviau mylet per psichologinis ar fizini artuma. Idomu kaip kitose giminese, bet musu giminei dramos tesiasi tos pacios tik kitam pavidale desimtmeciais. Tai tada pagalvoji hmm vadinasi cia neissprendziama, ir reik sukt savo demesi I tai kas veikia o ne tai kas desimtmeciais nepasitaiso. Nevisada pavyksta, bet dazniausiai.
Mano močiutė vis važiuodavo aplankyti savo "namų", nors ten seniai tebuvo plynas laukas. Kartais man atrodo, kad namus lietuviai brangina labiau, nei juose gyvenančius žmones (tie besitęsiantys, kartais absurdiški giminių kivirčai..) Kita vertus, manau kad egzaltuota meilė namams būdinga daugumai Rytų europiečių; čia stiprus žmonių ryšys su žeme, o pasauliniai karai ir tremtys jį dar paryškino. Mano mėgstami Mannas, Tarkovskis, Nabokovas, Bergmanas - visi romantizuoja vaikystės namus kaip formative experience. O štai amerikiečių autorių neatsimenu nei vieno, kuris būtų taip ilgesingai rašęs apie namus, bet gal tiesiog dar nepasitaikė.
Ačiū, labai reikalingi emigrantiški tekstai!!! Bent jau aš dar neradau kas taip puikiai sudėliotų jausmus, problemas, iššūkius kaip jūs šia tema. Jei rašysite dar apie emigraciją- kaip susitaikyti, kad vaikai užaugo be tėvų “pradžios”? Atrodo stengiausi, bet vis tiek neišėjo. Vienai to daryti tiesiog neįmanoma. Per didelė aplinkos įtaka. Nenorėjau šitaip, neįsivaizdavau kad taip bus.
Skaudu, kai seneliai ir giminės nemoka priimti “užsieniečių” vaikų. Jie to nemato - nei giminės nei vaikai. O man skauda. Resultatas - ryšio nėra. Tik mandagumas. Jaučiu kaltę, kad kažkada pasirinkau užsidirbti užsienyje. Tie jausmai kyla tik Lietuvoje.
Labai patiko mintis, kad viskas musu galvose. Kad visada gali pakeisti poziuri. Giminei turiu dramu tiek daug, atrodo tos dramos kaip paveldimas turtas vos ne karta is kartos persileidzia. Kazkada saviem vaikam gimus prisimenu nusprendziau, kad seima pirmiausia yra ta kuria sukuriau, nuo visu kitu dramu, net labai artimu zmoniu, galiu psichologiskai atsiribot. Tada tas santykis gal siektiek maziau intensyvus, bet kitus zmones lengviau mylet per psichologinis ar fizini artuma. Idomu kaip kitose giminese, bet musu giminei dramos tesiasi tos pacios tik kitam pavidale desimtmeciais. Tai tada pagalvoji hmm vadinasi cia neissprendziama, ir reik sukt savo demesi I tai kas veikia o ne tai kas desimtmeciais nepasitaiso. Nevisada pavyksta, bet dazniausiai.
Mano močiutė vis važiuodavo aplankyti savo "namų", nors ten seniai tebuvo plynas laukas. Kartais man atrodo, kad namus lietuviai brangina labiau, nei juose gyvenančius žmones (tie besitęsiantys, kartais absurdiški giminių kivirčai..) Kita vertus, manau kad egzaltuota meilė namams būdinga daugumai Rytų europiečių; čia stiprus žmonių ryšys su žeme, o pasauliniai karai ir tremtys jį dar paryškino. Mano mėgstami Mannas, Tarkovskis, Nabokovas, Bergmanas - visi romantizuoja vaikystės namus kaip formative experience. O štai amerikiečių autorių neatsimenu nei vieno, kuris būtų taip ilgesingai rašęs apie namus, bet gal tiesiog dar nepasitaikė.